pūpti

pū̃pti, -ia, -ė šnek. 1. intr. dejuoti, vaitoti: Ans pūpia, kad serga, t. y. dejuo[ja] kaip apuokas J. Pū̃pa pū̃pa [ligonis], šauka šauka, nebturu kantrybės Pvn. ║ vaitojančiu balsu ūkauti: Liūdni apuokai kiūtodami gandino pūpdamys rūpesningą keleivį S.Dauk. 2. intr. bėdoti, skųstis, zirzti: Dėl menkų nėkų tuojau pū̃pa, bėdavojas Užv. Pū̃pa, ka blogai vienai – vaikai į miestą išvažiavo Rdn. Ką čia pūpi kaip suopis! Krž. Papratusi esi pū̃pti kiaurai – pakentėk Trk. Eina rėkdama, pūpdama Tv. Vaikas pū̃pa valgyti Krš. Kad nežiūrėsite kiaulių, atminkit, nepūpkit, kad nebepareis kuri Žem. Pū̃pa, ka visa ko turinti klausyties Rdn. Motina pū̃pė pū̃pė, kam ana ten įsirašės Žr. 3. intr., tr. smarkiai darbuotis, eiti: Aną Pupke ir praminė dėl to, kad ans pūpa ir pūpa, mažai ir begulia Rt. Par dieną griovius pūpęs, vakarą negaliu nė pasijudinti Krt. Pū̃pti po sniegus reik geros sveikatos Šts. \ pūpti; pripūpti